„Kas yra geras pilietis?“- tokiu klausimu užmezgė su jonaviečiais pokalbį neseniai Kultūros centre apsilankęs garsus žurnalistas Andrius Tapinas. Diskusiją, pavadinta „Kaip kuriame Lietuvą“, turėjo įsiūbuoti dvi citatos. Viena išskridusi iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV galvos – „Valstybė – tai aš“, kita, priklausanti JAV prezidento Teodoro Ruzvelto palikimui – „Geras pilietis – tas, kuris prisideda prie valsybės gerovės“.
Kas gi šiandien nenori būti karaliumi? Bent jau karaliuku. Ir kas nenori prisidėti prie valstybės, savo miesto, seniūnijos gerovės. Bent jau savo kiemo, gatvės. Tačiau geri norai neretai atsitrenkia į galimybes. Regionuose esą jei nepriklausai teisingai (suprask, turinčiai daugumą) partijai, turbūt netapsi nei karaliuku, nei patarėju, geriausiu atveju paskirs pažu. Tiesa, kartais savo demokratijos grimasomis nustebina didmiesčiai. Antai sostinėje liberalai, norėdami išlaikyti krėslus, ištiesė ranką net iki šiol netoleruotam ValdemaroTomaševskio blokui.Toks desperatiškas gestas ir programinių savo nuostatų nepaisymas (situacijos aidas atsimušė ir į socdemų gretas), atrodo, nusviedžia šalį į Liudviko XIV laikus, mažiausiai – į brandaus socializmo liūną.
Kokios problemos kamuoja Lietuvą, kad valdžia, anot proletarinio poeto, dėl riebaus valgio šaukšto pati save išduoda, o mes, eiliniai piliečiai, turime prie jos derintis, net supanašėti? Pirmoji problema, anot svečio, nusivylimas ir nepasitikėjimas ateitimi, emigracija, valstybės vizijos stygius. Ką darysime, klausė lektorius, kai pasibaigs Europos Sąjungos parama? „Pradėsime dirbti“,- pasigirdo atsakymas iš salės. Tada sekė virtinė išvestinių klausimų: ar žinosime, ką dirbti, kaip dirbti, pagaliau su kuo, jei neliks kvalifikuotos darbo jėgos? Vargas tiems, kas lig šiol nesukūrė valstybės vizijos. Daug kuo gatėtume būti – modernių technologijų, melioracijos, ekologijos ar vidaus organų transplantacijos šalimi. Deja, deja. Toliau „krepšinio šalies“ nepašokome. O ar turi savo miestelio viziją Jonava? Ar gali esanti valdžia išlaikyti tos vizijos prioritetus, tęstinumą? „Taptume sporto miestu“,- pagalvojau, bet prisiminiau šaižiai kelias paras dirbtinį sniegą gaminančias „patrankas“, ir išsisklaidė vizija. Vien dėl to šaižaus cypimo galima emigruoti. „Esame kultūros, teatro židinys, reformacijos lopšys“,- prisiminiau. Deja, nugirdęs apie desperatišką kultūros vadybą ir šios sąvokos profanaciją, taip pat nuščiuvau. Galbūt miestelį išganytų dar stipresnis Jonų respublikos įvaizdis, jos vizualizacija? Deja, ir ši idėja, atrodo, kasmet praranda savo konceptualią prasmę, netampa bendruomenės savastimi. Vizijos nėra todėl, kad ją reikia labai labai apgalvoti, o galvoti, žinia, sunkus ir ne kiekvienam pakeliamas darbas.
Įsisiūbavus diskusijai, A. Tapinas nuo scenos it piršinę metė dar vieną išganingą sąvoką – bendruomenė. Prisiminkime, kokia tai jėga buvo prieš dešimtmetį, kokia ji dabar. Kūrėme bendruomenių namus, kurie geriausiu atveju tapo šarvojimo salėmis, steigėme vietos veiklos grupes, kurios ir dabar skęsta neįgyvendinamų idėjų ir pseudoidėjų popieriuose. Tačiau nenusiminkime, bendruomenės dar gyvos. Gyvos, jei sugeba surinkti du šimtus parašų, kad nutiestų per kaimą šaligatvį, dar daugiau – tris šimtus parašų, kad vaikų folkloro kolektyvą nepaliktų vadovė. Ar nori tokių bendruomenių valdžia? Vargu bau. Valdžia, atrodo, nori bendruomenių, kurios teisingai užpildytų popierius, dalyvautų rinkimuose ir tam tikroje vietoje tam tikru laiku su gėlių puokštėmis pasaldžialiežuvautų. Tas noras būti paklusniems, patikliems, atrodo, naikina tautos genus, tampa valstybės nelaime. Man regis (gal ir Andriaus T. nuomone), šios mūsų ypatybės dar ilgai neleis turėti sąžiningos, nekorumpuotos, neišskaičiuotos, profesionalios kultūros, vadybos, žiniaskalaidos.
Toje vietoje verta stabtelėti ir, svečiui padedant, ištarti dar vieną praeities politikų išminties krislą: „Geriausi lyderiai tie, kurie nenori valdžios“. O tada apsižvalgyti: ar dar yra neemigravusių lyderių, ar dar yra netrokštančiųjų valdžios?
Marius GLINSKAS
