Paskelbtas Renginiai

Tremties vaikų istorijos sugulė į knygas

Trečiadienis, 18 October 2017 10:19 Parašė 

Praėjusią savaitę Jonavos viešojoje bibliotekoje vyko Stanislovo Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“ trečiosios dalies pristatymas. Renginį vedusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė trumpai supažindino susirinkusius su sąjungos vykdoma veikla, ypač pasidžiaugė knygų leidyba ir knygynėliu, kuriame platinamos knygos apie rezistencijos kovas, tremties vargus ir sąjungos veiklą.

Pristatydama knygos „Tremties vaikai“ autorių S. Abromavičių, akcentavo, kad nors pats ir nebuvo tremtyje, bet domėjosi tremties siaubą patyrusių žmonių išgyvenimais, užrašinėjo istorijas, kurios tarsi šeimos metraščiai. Iš karto buvo sumanyta leisti vieną knygą, bet medžiagos surinkta tiek, kad iš karto buvo išleistos dvi. Trečioji knyga išleista 2017-ųjų metų pradžioje ir dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Jau baigiama rengti ir ketvirtoji knyga. Taip pat S. Abromavičius sumąstė, kad reikia išleisti dar vieną knygelę vaikams. Taigi, atrinktos istorijos, kurios būtų įdomios 12–14 m. paaugliams. Ji vadinsis „Vaikystė Sibiro toliuose“. Darbas beveik atliktas, beliko rasti pinigų leidybai. Serijos „Tremties vaikai“ leidėjai nusprendė jautriausias knygose pateiktas istorijas išversti į anglų kalbą, kad su jomis galėtų susipažinti dar platesnis skaitytojų ratas. Šiuo metu vyksta knygos redagavimo darbai.

  1. Abromavičius papasakojo, kad knygose „Tremties vaikai“ publikuojamos istorijos neskelbtos kituose leidiniuose. Trijose knygose jau aprašyta apie 250 istorijų. Autorius kvietė visus, kas dar nori papasakoti savąją istoriją, kreiptis į laikraščio „Tremtinys“ redakciją. S. Abromavičius akcentavo, kad dirba be atlygio, bet daug. Jo darbo diena trunka aštuonias valandas. „Susitikimuose manęs klausia, ar sunku užrašyti skausmą. Sako, kad svetimo skausmo nebūna. Todėl ir man buvo sunku kartu su knygos herojais išgyventi jų gyvenimus, vienas už kitą sunkesnius, tragiškesnius. Kita vertus, iš tų žmonių galėjau pasimokyti atkaklumo, tikslų siekimo, Tėvynės meilės“, – kalbėjo S. Abromavičius. Autorius papasakojo labiausiai įsiminusias istorijas. Jam pasisekė rasti jauniausią tremtinę Marytę Cekanavičiūtę-Bagdonienę iš Kaišiadorių, kuriai trėmimo dieną buvo tik trys dienos. Jis pasidalijo ir Marijonos Bliujienės, kuriai teko patirti tremtį esant 116 m., istorija. Tuo laiku ji nepasakė trėmėjams nė vieno blogo žodžio, nes buvo, akla, kurčia, suparalyžiuota. Buvo tikimasi, kad atsiras artimieji, kurie vyks paskui neįgalią senolę. Atsirado anūkas, kuriam tuomet jau buvo per 60 m. Jis kitu ešelonu nuvažiavo į Sibirą paskui močiutę, ten ją globojo, senolė dar 3 m. išgyveno.
  2. Abromavičius prisipažino, jog jam svarbu, kad „Tremties vaikų“ knygų pristatymo metu dalyvautų nors vienas gyvas liudininkas, kuriam teko išgyventi tremties kančias, netektis. Viešėdamas Jonavoje, jis pasikvietė Meilutę Raštikytę-Alksnienę, kuri papasakojo apie tragišką Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Raštikio šeimos likimą – išblaškytą jų šeimą, tremtį, artimųjų netektis, dvigubą senelės tremtį ir savo išgyvenimus, slapstantis nuo antrojo ištrėmimo. Teko tapti Maryte Neryte ir ilgam pamiršti savo pavardę. S. Abromavičius paklausė Meilutės, kada ji vėl tapo Raštikyte? Ji atsakė, kad tik 1990 m. Autoriui pateikus klausimą, ar nebuvo skaudu, kad už pavardę teko būti ištremtai, M. Raštikytė trumpai papasakojo savo dėdės dailininko Adomo Smetonos istoriją, kuris tremtyje pasakė: „Jei nebūčiau Smetona, nebūčiau čia.“ Tai išgirdęs kitas žmogus paprieštaravo: „Aš ne Smetona, bet ir aš esu čia.“ Trėmė ne tik kažkuo nusipelniusius Lietuvai. S. Abromavičius akcentavo, kad daugelis lietuvių, patekę į žiaurią terpę, ne tik stengėsi nepalūžti, bet ir dorai auklėjo savo vaikus, skiepijo jiems vertybes.

Renginyje pasisakęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Juozas Yla atskleidė savo sąsajas su Jonavos kraštu – 1951 m. spalio 2 d. pirmą kartą teko pabuvoti Jonavoje – iš čia jį išvežė į Sibirą. J. Yla patikino, kad kiekvienas tremtyje patyrė daug skausmo ir vargo, tačiau knygose nėra pykčio. Jis sakė, kad reikia statyti paminklus, rašyti knygas ir kalbėti jaunimui, kuris nesupranta daugelio dalykų, tekusių tremtiniams. J. Yla susirinkusiems papasakojo apie savo tremties išgyvenimus Naryme. Baigdamas linkėjo visiems Lietuvos žmonėms optimizmo ir vilties – juk lietuviai ištvermingi, sunkius laikus išgyveno...

Jonavos kultūros centro tremtinių choras „Viltis“ (vad. Violeta Michelkevičienė) atliko kelias dainas. Ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė Veronika Gabužienė skaitė poetų eiles ir baigė renginį V. Cinausko poezijos posmais:

Nugrimzk į praeitį, tremtie,

Pilna žiaurumo ir patyčių,

Bet viską saugok, atmintie,

Kaip saugojai paveikslą Vyčio!

Rimantė TARASEVIČIENĖ

Atnaujinta Trečiadienis, 18 October 2017 10:20
Web Analytics