Sakoma, kad žmogus yra gyvas ne vien duona – be materialių dalykų visiems reikia grožio, nes be jo skursta dvasia. Anot kai kurių mąstytojų, grožio pojūtis yra įgimtas, visa savo esybe žmogus jo siekia, kad pajustų gyvenimo pilnatvę. Dažnai žmogus jos ieško gamtoje, kur slypi tiek daug stebuklų, kad kartais sunku apsispręsti, kas labiausiai įdomu. Vienus vilioja didingas miškų grožis, antri negali atsispirti povandeninio pasaulio reginiams. Kai kuriuos stebina paslaptingumo auros gobiamos požemių karalystės – olos.

Neseniai internete domėjausi didžiausiais pasaulio urvais: Vietname esančiu Šondongo urvu, kurio ilgis siekia apie 8,85 km ilgio, Kentukyje plytinčiu Mamuto urvu, kurio koridoriaus ilgis siekia net 643,74 km, Gruzijoje esančiu Voronjos urvu, kurio gylis – apie 2,19 km, ir visai netikėtai atradau nuorodą į Bulgarijoje esantį Devetashka urvą, apie kurį buvo pateikta nedaug informacijos. Kadangi mane, kaip ir daugumą, vilioja nepažintos vietos, šios vasaros pradžioje buvo aišku – vyksiu aplankyti Devetashka urvo. Prisipažinsiu, kad ši kelionė paliko įspūdingų ir laiko neišdildomų akimirkų, kuriomis norėčiau pasidalyti.

Tikras gamtos stebuklas

Devetashka urvas yra Bulgarijoje, maždaug 18 km į šiaurės rytus nuo Lovečo miesto ir 2 km nuo Devetakio kaimo. Tai – ilgiausias šalyje urvas, kurio ilgis siekia apie 2442 m. Šis gamtos milžinas susiformavo veikiamas vandens erozijos tirpiuose rytinio Osemo upės slėnio klinčių kloduose, jame nuolat atsiveria karstinės įgriuvos, nes urve yra nemažai požeminių drenažo sistemų.

Rašytiniuose šaltiniuose

Devetashka urvas buvo atrastas palyginti visai neseniai. Remiantis rašytiniais šaltiniais, pirmasis urvą aptiko anglų keliautojas Dž. Beikeris 1877 m. Vėliau šią vietą tyrinėjo garsus to meto bulgarų archeologas Gavril Katzarov 1921 m. 1924 m. išsamią ataskaitą apie gamtos objektą carui Borisui III pateikė biospeleologas I. Duriš. 1927 m. urve aptiktas ankstyvojo neolito kultūrą liudijantys radinys – molinė dužena, papuošta baltais svastikos simboliais. Šiame urve taip pat aptikta sausa salė, kurioje rastas V a. pr. m. e. vaiko kapas, o atlikus išsamesnius kasinėjimus buvo rastas II–III a. pr. m. e. akmuo su nimfos atvaizdu. Dar vėliau – bronziniai ginklai. 1994 m. buvo surengta mokslininkų ekspedicija, kuri sudarė visų urvų, esančių aplink Sofiją, žemėlapius, menančius olos atradimo istoriją.

Buvęs naftos rezervuaras

Šioje vietoje, kaip skelbia reklaminiai stendai, prieš 70 tūkst. metų įsikūrė paleolito žmonės, kurie po kurio laiko apleido teritoriją. Vėliau uola buvo laukinių gyvūnų prieglobstis, o XX a. vid. – naftos rezervuaras. Šiandieną čia gyvena apie 30 tūkst. įvairių rūšių šikšnosparnių.

Gaivi olos vėsa dvelkia jau iš tolo. Urvo įėjimas yra apie 35 m pločio ir 30 m aukščio. 40 m nuo pradžios urvas praplatėja, suformuodamas erdvią galeriją, kurios aukštis siekia 60 m, o kai kuriose vietose – net 100 m. Iškilusiose lubų dalyse galima rasti septynias skirtingo dydžio angas, pro kurias įsiskverbia saulės spinduliai, apšviesdami dalį olos. Ne veltui vietos gyventojai šį urvą dar vadina Maarata arba Oknata – tai reiškia akys.

Lankytojams landžioti leidžiama ne po visur

Apie 200 m nuo įėjimo atsišakoja du nuo pagrindinės salės atskirti koridoriai. Kairėje pusėje teka ežerėlius ir krioklius formuojąs nedidelis upelis, kuris vinguriuodamas pro pagrindinę salę įteka į Osemo upę. Tiesa, keliautojams čia landžioti leidžiama ne visur. Lankytinas vietas galima apžiūrėti tik einant mediniu tiltu.

Dešinėje pusėje yra kur kas trumpesnis koridorius, kuriame šilta ir sausa. Jis baigiasi mažojoje galerijoje ties apvaliu kambariu, vadinamu altoriumi.

Šikšnosparnių namai

Atitinkamoje šviesoje geologiniai dariniai – stalaktitai ir stalagmitai, upeliai, gamtos kupolai ir arkos – sudaro didingą ir kartu bauginamą vaizdą. Be to, oloje nuolat aidi atokaitos pabūgusių šikšnosparnių plasnojimai. Bulgarijoje išliko kelios retų raguotųjų šikšnosparnių, mintančių krauju ir paliekančių ilgai negyjančių žaizdų, populiacijos, kurios apsigyveno Devetashka urve. Nepaisant to, kad Bulgarijos aplinkos ministerija priėmė pakankamai daug teisės aktų, užtikrinančių nykstančios raguotųjų šikšnosparnių rūšies apsaugą, manoma, kad tik kelios poros tokių gyvūnų pasiliko nuolat gyventi Devetashka oloje – kiti išsigando ir paliko urvą, kuomet buvo ten kuriama infrastruktūra, platinamos ir ilginamos požeminės salės, o vėliau – demontuojami ir griaunami žmonių reikmėms skirti statiniai. Netgi ir dabar galima įžiūrėti karinės pramonės pėdsakų – sumūrytų angų, vandentiekio sistemų, dyzelinu sumirkusių betoninių pertvarų, didžiulių išbetonuotų rato formos pamatų, ant kurių stovėjo 15 kuro saugyklų, griuvėsius, taip pat nukirstų elektros kabelių, indų šukių. Prie įėjimo į urvo pagrindinę salę burkuoja čia apsigyvenę laukiniai balandžiai.

Veiksmo filmo vieta

2011 m. buvo gautas leidimas fotografuoti Bulgarijoje labiausiai saugomų rūšių šikšnosparnius. Konkurse dalyvavo net 33 šalių fotografai, 2012 m. pasaulis Vikipedijoje – interneto enciklopedijoje – išvydo unikalias ne tik nuostabaus grožio urvo, bet ir ten gyvenančių gyvybių nuotraukas. Tai buvo didžiulis speleologų ir fotografų nuopelnas. Taip pat šiame urve buvo filmuojamas veiksmo filmas „Nesunaikinami 2“, kurio kūrimas vos nenulėmė visiško šikšnosparnių išnaikinimo – pasireiškė drugio efektas, tad šikšnosparniams teko prieglobsčio ieškotis kitur. Arčiausiai jiems buvo vietinių gyventojų sodybos. Šikšnosparniai įsikurdavo ant namų betoninių sienų ar tvartų pastogėse. Galima tik numanyti, ką tekdavo išgyventi žmonėms, kai šie išgirsdavo keistą „skambutį“, kurį šikšnosparniai skleisdavo su pertrūkiais, tarsi namuose veiktų garsinė signalizacija. Vietos gyventojai, išgirdę šį garsą naktyje, suprasdavo, kad atsidūrė Batsflyinca Vandalised rūšies medžioklės plote. Pasakojama, kad daugelis žmonių lazdomis daužydavo jų lizdus, kad tik šie nepageidaujami kaimynai išnyktų arba išsikraustytų kitur. Ir dabar, vaikštant po urvą, galima išgirsti keistą garsą – pakeli akis ir ieškai tamsos skraiduolio. Tačiau apšvietus urvą, lubose pamatai tik gilias juodas angas, plyšius, neaiškius šešėlius ant sienų.

Baigdama noriu parašyti savo mintis, kurios užplūdo mane išėjus iš urvo. Ir vėl urvą paliko žmonės! Urvas – kalno ir žemės vaikas, unikalus gamtos kūrinys, kuris nuostabiai gražus savo didybe ir amžiumi. Bet ar ilgai jis išliks, kai vėl ateis ateities laikų žmogus su naujausiomis technologijomis?

Eitvydė PRANEVIČIENĖ