Birželio 14-ąją Jonavoje, kaip ir visoje Lietuvoje, paminėta Gedulo ir vilties diena. Šalia ramiai tekančios Neries, prie Laisvės kovotojų memorialo, susirinko nemažas būrys buvusių politinių kalinių ir tremtinių, kultūros darbuotojų, politikų, kurie prisiminė kraupią prieš 76-erius metus prasidėjusios stalininės deportacijos pradžią, pagerbė aukas, dainavo dainas, padėjusias ne vienam išlikti, neprarasti vilties, sugrįžti.
„Šiandien žinome, kad visa tai jau buvo ir niekada daugiau nepasikartos. Tačiau minėti šią dieną būtina, kad nepamirštume. Ačiū tiems, kurie kadaise ištvėrė, neprarado vilties. Ačiū kariuomenei,kuri pasiryžusi saugoti mūsų Tėvynę, atgrasyti užpuolimo pavojų, nuraminti, kad galėtume saugiai jaustis savo šalyje“- sakė rajono Savivaldybės meras Eugenijus Sabutis.
„Mums garbė giti tai, ką gynė Lietuvos partizanai. Mes mokomės iš jų stiprybės, kantrybės, meilės Tėvynei. Neužmirškime, kad Tėvynė – ne vien žemės plotelis, bet ir šeima, artimieji. Klysta tie, kurie mano, kad galima išvykti ir viską palikti. Kas tada gins Lietuvą? Mama, tėtis, senelis? Šiandien visa kariuomenė, ačiū Dievui, dar užpildoma savanoriais. Ačiū jums, kad saugote istorinę atmintį ir rodote pavyzdį“,- kreipdamasis į susirinkusius kalbėjo Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas pulkininkas leitenantas Aleksejus Gaiževskis.
„Nugrimsk į praeitį, tremtie...“ – poeto Vytauto Cinausko eilėraščiu prabilo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė, Jonavos krašto šviesuolė Veronika Gabužienė. Jautriais žodžiais ji, pati patirusi tremties negandas, priminė, kad lietuvių tautos genocidas prasidėjo dar 1940-ųjų vasarą, kai Raudonosios armijos pulkai, paklusdami „tautų vado“ Stalino įsakymui, patraukė į mūsų kraštą, ėmė tyčiotis iš Lietuvos karių, patriotinių organizacijų, mūsų istorijos. 1941 m. birželio 14 d. paryčiui į taikių gyventojų duris pabeldė vietinių stribų lydimi okupacinės valdžios atstovai, per pusvalandį liepę susiruošti kelionei į nežinią. Tą dieną šimtai inteligentų, mokytojų, medikų, ūkininkų, politikų, suvaryti į gyvulinius vagonus, pajudėjo Sibiro link. Per savaitę buvo išvežta 17,5 tūkstančio žmonių, trečdalis iš jų – vaikai, seneliai.
„Laisvė – ne likimo dovana, tai iškovota vertybė. Dažnai pamąstau, kaip šiandien, nelengvoje ekonominėje situacijoje, pasielgtų tie, kurie kovojo už Lietuvos laisvę“- dėstė mintis skyriaus vadovė. Ne, ji nemananti, kad vakarykščiai kovotojai šiandien pasitrauktų ar emigruotų. Čia pat mūsų energingoji šviesuolė paprašė tylos minute pagerbti žuvusiuosius už laisvę ir nepriklausomybę. Didžias akimirkas pratęsė kariai, paleisdami upės pusėn tris šautuvų salves: už okupacijos aukas ir Laisvės kovotojus, už tremtį patirusius ir negrįžusius jonaviečius, už mūsų Tėvynę Lietuvą. Rajono Savivaldybės Tarybos nariai, politikai prie memorialo granite įamžintųjų pavardžių padėjo gėlių puokštes.
Antroji pagerbimo iškilmių dalis, kaip jau įprasta, vyko Geležinkelio stotyje. Jonaviečiai prisijungė prie 11.59 val. visą šalį aprėpusios tylos minutės, politinių kalinių ir tremtinių choras „Viltis“ padainavo ne vieną Tėvynės ir mėlynų vosilkų ilgesiu persmelktą dainą. Jaunimas, tremtiniai, kiti sovietinės okupacijos liudininkai gyvomis gėlėmis padabino bėgius, ant kurių prieš 76-erius metus stovėjo vaikiško klyksmo ir netekties dejonių pripildyti vagonai su galutine stotimi – Laptevų jūra. Malonu, kad bijūnų iš savo darželių nepagailėjo „Vilties“ choro dalyviai, tremtinių artimieji.
Mūsų skaudžioji istorija netrukus buvo pagerbta ir kapinėse, politinių kalinių ir tremtinių koplyčioje. Ten pat išgirdome, kad sostinėje kalbėjusioji Lietuvos Prezidentė mūsų tautą ištikusią tremtį pavadino XX amžiaus terorizmu, kurio mastą lig šiol sunku įvertinti.
Milda UŽKURYTĖ
