Vieną sekmadienį pastebėjau, kaip prie Joninių slėnyje įrengtos lauko bibliotekėlės priėjo senolė ir ėmė vartyti ten sudėtas knygas. Užkalbinau. Pasirodo, tai jau į aštuntą dešimtmetį įkopusi jonavietė Leokadija. Viešoji biblioteka sekmadieniais, deja, nedirba, o senjorai, nuo mažumės pamėgusiai grožinę literatūrą, taip norėjosi tądien atsiversti „ką nors tokio“, tad ji ir atidarė prie tvenkinio įrengtą kelių lentynėlių dėžutę, dar vadinamą „špokinyčią“, tikėdamasi susirasti kokį nors jaunystės dienų bestselerį ar meilės romaną. Užsidėjusi nuo saulės akinius, ko gero, pasėdėtų ir ant suolelio, pasklaidytų gelstelėjusius puslapius.

Šį kartą p. Leokadija pasirinko S. Žeromskio „Nuodėmės istoriją“. Sakė, kad visada mėgusi lenkų rašytojus, ypač H. Senkevičiaus, B. Pruso kūrinius. Jei darbo dienomis nenueina į biblioteką, tai sekmadieniais būtinai praveria kurią nors „špokinyčią“, pasikapsto senų, bet kažkam nereikalingų knygų krūvelėse. Per savaitę, žiūrėk, perskaito ir atneša atgal, pastato į tą pačią vietą, nes antai ir tituliniame puslapyje pastebėtas įspaudas skelbia: „Knyga padovanota Jonavos lauko bibliotekėlei. Perskaitę nepamirškite grąžinti.“ Tokie įspaudai atsirado Jonavos jaunųjų socialdemokratų iniciatyva, tų, kurie prieš keletą metų ir sumanė palei dviračių takus įrengti keletą lauko bibliotekėlių.

Anot Viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėjos Nijolės Degutienės, nieko blogo, jei žmogus ir negrąžins leidinio. Vadinasi, jis susirado savo knygą, galbūt skaitytą dar vaikystėje ir dabar sužadinančią gražių sentimentų, knygą, su kuria jis augo, bet dėl įvairių priežasčių kažkur pametė ar vėliau dar kartą neįsigijo, o dabar trokšta turėti savo namuose, galbūt perduoti jos išmintį vaikams, vaikaičiams. Nieko keisto, kad tiek „špokinyčiose“, tiek prie Viešosios bibliotekos esančioje Knygų terasoje kasdien dešimtys jonaviečių varto senus leidinius, patys atsineša iš namų jiems jau nereikalingų grožinės ar kitokios literatūros egzempliorių, tad lentynos netuštėja. Atrodo, vyksta nematomi kultūriniai mainai. Giedrą dieną galima prisėsti ant čia pat esančių suolų, pavartyti mielą leidinį, nuspręsti – pasiskolinu jį ar gražiai padedu į vietą.

Kokių „senienų“ šiuo metu galima susirasti mūsų lauko bibliotekėlėse? Terasoje akis traukia A. Vienuolio, P. Cvirkos raštų rinkiniai, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, V. Skoto „Kventinas Dervardas“, J. Baltušio romanai, net „Šventojo Rašto“ du tomai. Knygų namelyje prie Joninių slėnio vilioja A. Kristi detektyvai, vyresnės kartos humoristų rinktinė „Devyni vilkai“, Just. Marcinkevičiaus, V. Bložės eilėraščiai. Ant Rimkų kalno galima susirasti populiarios prancūzų prozininkės F. Sagan vertimų, rusišką F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ leidinį, o besimokantiems vokiečių kalbos, be abejo, gali praversti įvairių šalių trumposios prozos, verstos į vokiečių kalbą, rinktinė. Patikėkite, mokytis joje užrašytų žodžių – daug maloniau nei kalbinti bejausmį internetą. Panerių gatvėje, prie žaidimų aikštelės, stūkso dar viena bibliotekėlė. Dvi šeštokės, žaidusios akmenukais šaškėmis, išdėliotomis ant marmurinės 64 langelių lentos, pasigyrė, kad prieš keletą savaičių jos čia suradusios net „Stebuklingąsias Nilso keliones“. Matyt, kažkam laikyti namuose ši knyga pasirodė per stora...

Ar susirado lauko bibliotekėlėse sau knygų šių eilučių autorius? Susirado, net nenori grąžinti. Tai ir D. Londono „Apsakymai“, ir vaikystėje skaitytas A. Diuma romanas „Karalienė Margo“, ir V. Lacio „Jūrų vilkas“, pagaliau puikus šachmatų vadovėlis – A. Nimcovičiaus „Mano sistema“, papildęs namuose nusidriekusias netrumpas šachmatų literatūros lentynas. Beje, dažnas nustemba, atsivertęs knygą su autorių autografais ar proginiais užrašais, sveikinimais. Kažkam dovana, matyt, jau pabodo, knyga tapo benamė, nereikalinga. Gerai, jei įsikuria kito šeimininko spintoje, neatsiduria krosnyje ar griovyje. Vadinasi, dar gyva.

Marius GLINSKAS