Paskelbtas Laisvalaikis

Skaitytojus kviečia paslaptingas knygų pasaulis

Antradienis, 25 April 2017 10:33 Parašė 

„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais“, – rašė šviesaus atminimo Lietuvos dainius Justinas Marcinkevičius.

Apmaudu, tačiau šiandieną knygas vis rečiau imame į rankas: šiais laikais esame labiau linkę į greitus, vartotojiškus produktus, todėl mūsų akys dažniau užkliūva už kompiuterio, žydrųjų televizoriaus ar kino salės ekranų. Vis dėlto atsparumą nuo dvasinio skurdo žmogui suteikia aukštoji kultūra, o svarbiausios jos priemonės – knygos. Šią seną tiesą nuolat primena Jonavos knygynas bei Viešoji biblioteka ir kviečia susipažinti su naujais ir šiek tiek senesniais, bet tikrai įdomiais leidiniais. Skaitykime!

TIKROS IR NETIKROS SESERYS

Irena BUIVYDAITĖ
Romano „Tikros ir netikros seserys“ pasakotoja ir pagrindinė veikėja Dora net pati stebisi: „Kodėl žmogui niekada negana?“ Ji turi lyg ir viską: ją suprantantį ir mylintį vyrą, gerus vaikus, neblogą darbą, jaukius namus. Santykiai šeimoje puikūs. Ir vis tiek ją graužia nerimas, noras sužinoti, kodėl ją ir motiną paliko tėvas. Mirus motinai ji savo gyvenimo istoriją sužino iš jos dienoraščio, tačiau tas žinojimas atneša skausmą, sugriauna jaukų ir aiškų jos pasaulį.

Skaitant romaną kiekvienas jo puslapis skaitytoją priverčia jaudintis. Kyla abejonių: ar tikrai Dorą myli vyras? Ar nesuskils graži šeima, nesugrius jaukūs namai? Kaip apsaugoti vaikus nuo nepageidaujamų situacijų ir jas paaiškinti?

O tiesa visai paprasta: kiekvienam svarbi jo šeima ir kuo stipresnės žmogaus šaknys šeimoje, tuo labiau skrajoja individo mintys. Gyvenimo esmė kiekvienam yra paslaptis. Jei žmogus sugeba pereiti išbandymų labirintą ir suvokia, kad jo laukia neišvengiama pabaiga, įgyta patirtis priverčia jį būti atviru būties klausimams, tapti smalsiu tikrąja – filosofine – prasme. Manau, I. Buivydaitės „Tikros ir netikros seserys“ – gera knyga, ją gali skaityti tiek jaunuoliai, tiek suaugusieji, nes kiekviename iš mūsų slypi dalelė vaiko. Todėl noriu padėkoti autorei už meilę žmogui, šeimai, draugystei.

Rašytoja I. Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir užaugo Šiauliuose, studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Gyvena su šeima Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą, rašo romanus. Kūryba – jos hobis. Rašytojos knygos („Šimtas baltų „Mersedesų“, „Ironiški stebuklai“, „Geriausios draugės“, „Padovanok man savaitgalį“, „Kitapus veidrodžio“ ir kt.) nepaprastai mėgstamos skaitytojų. 2013 m. I. Buivydaitė bibliotekų skaitytojų buvo pripažinta populiariausia 2013-ųjų lietuvių grožinės literatūros rašytoja. „Tikros ir netikros seserys“ – 12-asis rašytojos romanas.

SUVILIOTI INGRIDĄ BERGMAN

1945-ieji, Paryžius Meilės romanas, kurį ji prisimins amžinai

Chris GREENHALGH

Gyvenimo džiaugsmą praradęs karo fotografas Robertas Kapa trokšta atitrūkti nuo siaubo, kurį jam teko patirti fronto linijose. Netikėtai Paryžiuje, „Ritz“ viešbučio fojė, jis išvysta aktorę Ingridą Bergman – gražiausią ir geidžiamiausią moterį, filmo „Kasablanka“ žvaigždę.

Kapa taip susižavi ja, kad ryžtasi nutrūktgalviškam poelgiui. Jis pakiša raštelį po Ingridos durimis su kvietimu į pasimatymą. Aktorė sutinka pavakarieniauti. Taip prasideda svaiginantis romanas.

Kapą persekioja karo siaubas, tėvo savižudybė ir tragiška mylimosios žūtis. Ingrida padeda Robertui pamiršti dalykus, kurie sunkino gyvenimą, tačiau kruopščiai saugo savo reputaciją – juk Holivude jos laukia vyras ir dukra, be to, skandalas sužlugdytų karjerą.

Meilė sugrąžino meilužiams džiaugsmą, tačiau kiek ilgai žymi aktorė gali slėpti romaną?..

Apie tai pasakoja tikrais įvykiais paremta istorija, atskleidžianti, kad dažnai žmonės, kurie, regis, gyvenime turi viską, iš tiesų neturi nieko...

TĖVO STANISLOVO SAULĖ

Koks iš tikrųjų buvo fenomenu vadintas Tėvas Stanislovas?

Valentina ŠEREIKIENĖ

Apie Tėvą Stanislovą OFM Cap. (Algirdą Mykolą Dobrovolskį) sklando daug pasakojimų ir legendų. Tai – asmenybė, kuri visada buvo vertinama nevienareikšmiškai. Pas kuklųjį kapucinų vienuolį ieškodami pagalbos ar sielos ramybės keliavo tiek į bėdą patekę žmonės, tiek menininkai, Seimo nariai ar net prezidentai. Kiekvienam kunigas turėjo gerą žodį, nuraminimą ar pamokymą. Kartais tokie susitikimai net pakeisdavo gyvenimus.

Devyniolika metų pas Tėvą Stanislovą Dotnuvoje ir Paberžėje besilankiusi ir dirbusi Valentina Šereikienė surinko šio nepaprasto kunigo artimos aplinkos žmonių prisiminimus, iš kurių po mažą gabalėlį dėliojamas Tėvo Stanislovo portretas: kalėjęs lageryje, bet nekaltinęs savo skriaudėjų, laužęs bažnyčios normas, bet globotas jos vadovybės, kovojęs už žmonių blaivybę ir gelbėjęs žydus.

Tarsi nieko nedarydamas, jis nuversdavo kalnus. O kur dar liudijimai apie išsipildžiusias pranašystes, mistiško pasveikimo atvejus ar kitokius stebuklus...

Kodėl pas Tėvą Stanislovą važiuodavo mafijos pasaulio atstovai? Kodėl kunigas nerakino vienuolyno durų? Kokiu tikslu jis kaupė įvairias senienas? Kokią Tėvo Stanislovo paslaptį norėjo sužinoti Jurga Ivanauskaitė? Dėl kokios priežasties tik jis vienas galėjo tikrinti vienuolynui paaukotus produktus? Atsakymai į šiuos klausimus dažnam sukelia nuostabą ir leidžia artimiau susipažinti su šia neeiline asmenybe.

Mistikas. Tėvo Stanislovo maldos, ypač naktinės, dvelkė gilia paslaptimi.

Restauruotojas. Jis antram gyvenimui prikeldavo senus liturginius drabužius, bažnyčios reikmenis. Krikšto, vestuvių knygos buvo labai kruopščiai tvarkomos, svarbiausi įrašai rašomi plunksna.

Gyvūnų globėjas. Ne kartą aiškino, kad katės – geriausi terapeutai, globojo ir saugojo gyvūnus.

Grigališkojo choralo giedojimo meistras. Iš knygos „Tėvo Stanislovo žodžiai“: „Įsivaizduok, kad esi dykumoje – tamsu, visiškai vienas esi. Matai, kaip saulė pradeda kilti; tada pradedi tonus peregrinus giedoti ir nesijauti vienišas.“

Atidus žmogus. Atjauta – tai ypatinga, gydanti žmones savybė, juk tiek daug ligų kyla dėl neatidumo ir meilės trūkumo.

Nuolat kritikuojamas. Tėvas Stanislovas dažnai kitų kunigų buvo kritikuojamas ir netgi puolamas. Vieniems jis – aktorius, kitiems – populistas. Atsirado teigiančių, kad dvasininkas prijaučia komunistams, kitų manymu, jis nesilaikė net katalikiškosios bažnyčios nuostatų.

Valinga asmenybė. Iš knygos „Tėvo Stanislovo saulė“: „Nebuvo užsispyręs karštakošis. Jis nė vieno nekritikavo, nesmerkė, dar daugiau – kitus dvasininkus gerbė.“

VAIKŲ AUKLĖJIMAS PAGAL PRANCŪZUS

Pamela DRUCKERMAN

Šiuolaikinis vaikų mitybos racionas – ne atsitiktinė idėja, o greičiau – įsigalėjęs klaidingas principas: kuo plačiau įsitvirtinti aptarnaujamose maisto tiekimo teritorijose ir kuo daugiau bei taupiau pagaminti... išmetamo maisto. Ugdymo įstaigų valgyklose, kur tvyro atgrasūs kvapai ar maisto prastas skonis, vaikai, atsisakantys valgyti arba maištaujantys, yra išprašomi lauk, prieš tai aprėkti valgyklų darbuotojų.

Viename iš dienraščių perskaičiusi straipsnį „Vaikų maitinimas – po didinamuoju stiklu“, prisiminiau ką tik skaitytą Pamelos Druckerman knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“. Joje autorė šmaikščiai ir įžvalgiai pristato prancūziško auklėjimo filosofiją, kuri tikrai turėtų sudominti ir jus.

„Žinau, skamba nemaloniai, bet aš neleipstu nuo Paryžiaus“, – pareiškia iš Niujorko į Paryžių gyventi atvykusi Pamela Druckerman. Ji nesupranta, ką čia valgyti, jos gyvenamasis rajonas nėra gražus, žiema čia per šalta... Tad ir susilaukusi kūdikio Paryžiuje, ji iš pradžių netrokšta tapti prancūziška mama. Tačiau ilgainiui Pamela prisijaukina miestą ir jo žmones, o didžiausių atradimų padaro stebėdama prancūzų tėvų ir vaikų santykius.

Štai prancūzų kūdikiai, anot Druckerman, jau nuo dviejų ar trijų mėnesių išmiega neprabudę visą naktį, o jos draugų Amerikoje atžalos taip elgtis pradeda tik nuo metų ar dar vėliau. Prancūzų vaikų patiekaluose dažnesni troškinti porai, o ne vištienos gabaliukai. Atėjusios į svečius bičiulės amerikietės be paliovos sprendžia savo mažylių kivirčus, o prancūzės draugės siurbčioja kavą, nes jų vaikai žaidžia.

Prancūzijoje ir pati motinystė išgyvenama kitaip. Čia jaunos mamytės netampa nusiplūkusiomis tarnaitėmis, neturinčiomis asmeninio gyvenimo. Anot prancūzių, geri gimdytojai neprivalo nuolat tarnauti vaikams ir dėl to jausti kaltę. Savo vaikams jos pakančiai ir ramiai vadovauja, o amerikietėms belieka pavydėti.

Užrašų knygelę paslėpusi vystyklų krepšyje Pamela Druckerman, buvusi „The Wall Street Journal“ žurnalistė, užsimoja atskleisti paslaptį, kaipgi auginama gerai miegančių, gurmaniškai besimaitinančių ir gana atsipalaidavusių tėvų visuomenė.

Tikiuosi, kad ugdymo įstaigų vadovų požiūris į vaikų mitybą darželiuose ir mokyklose, perskaičius šią knygą, pasikeis, o tėveliai daugiau rūpinsis vaikų raciono įvairove ir apie ją papasakos savo atžaloms. Viliuosi, kad ateityje maisto gamintojai, išgirdę vaikų nepasitenkinimą, nepyks, bet darys išvadas.

Suteikime kiekvienam vaikui progą, kokio amžiaus jis būtų, paragauti ne tik gardaus, bet ir sveiko maisto. Juk įmanoma nepamiršti maisto ruošimo tradicijų, reikia tik noro keisti susidariusią situaciją. Nemanau, kad mums toli iki prancūzų maisto gaminimo tradicijų, juk lietuviška virtuvė yra skaniausia!

Puslapį parengė Eitvydė PRANEVIČIENĖ