Kultūros centro Meno galerijoje jonaviečiams pristatyta tapytojos Agnės Liškauskienės darbų paroda „Spalvų kolekcionierė“.

Menininkė gimė 1976 m. 1995–2001 m. VDA Kauno dailės fakultete studijavo tapybą, įgijo menų bakalaurės, o vėliau – ir menų magistrės laipsnį. Gyvena ir kuria Raudondvaryje. A. Deveikytė-Liškauskienė – taip pat gerai žinoma piešinių-siuvinių kūrėja.

„Ankstesnius savo darbus menininkė kūrė sudurdama senų drobių skiaučių išvirkščiąsias puses. Parodoje „Spalvų kolekcionierė“ pristatomi darbai, sudurti jau iš menininkės sukurtų spalvinių skiaučių, tačiau, kaip ir ankstesnėse drobėse, čia iš atminties prasiveržia ilgą laiką stebėtų kraštovaizdžių spalvos, jų nuotaika, atmosfera. Skiautėms kurti A. Liškauskienė naudoja tapybines medžiagas, prisigėrusias atsitiktinių spalvų dažų. Taip į kūrybinį procesą yra įtraukiama visa kūrybos aplinka, panaudojamos visos pokūrybinio proceso atliekos. Viską, kas susitepa dažu ir palieka spalvinį pėdsaką ant bet kokios materijos, menininkė panaudoja ir prikelia antram gyvenimui“, – pasakojo Jonavos kultūros centro Meno galerijos parodų koordinatorė Indrė Mikašauskaitė.

Apžiūrėjusi parodą, supratau, kad menininkės darbai yra abstrakcijos, rankomis ar siuvimo mašina susiūtos iš atskirų stačiakampio formos drobių. Kiekvienas darbas – tarsi nedidelių paveikslų fonai, paruošti tolimesniems tapybos etapams. Iš tiesų sunku suprasti, kas yra nutapyta, todėl identifikuoti vaizdą – sudėtinga užduotis. Tiesa, atsakymus sufleruoja darbų pavadinimai – perskaičius juos lyg ir pastebima ar randama aplinkos motyvų. Mūsų akys visuomet fiksuoja tolius, nes protas nori išsiaiškinti konkrečius dalykus – kas ten? Gal koks nors planas? Ką reiškia linija? Kokios tai spalvos? Kas slypi paveiksle – tikrovė ar fantazija? Mes dažnai stengiamės pagražinti savo pilką gyvenimą, pašviesinti prisiminimus rodydami senas, išblukusias nuotraukas arba „baltai“ slėpdami faktą, kad gyvenime buvo plyšys, kurį teko susiūti... Menininkės drobėse siūlės užtepamos storais šviesių arba tamsių spalvų aliejinių dažų sluoksniais. Nevalingai ranka perbraukiau kelias autorės darbe pamatytas siūles ir pajutau skirtumus – paslėptus, tarsi nematomus.

Manau, kad parodos autorė koduoja savo darbus tirdama realius dalykus ne tik gamtoje, bet ir artimiausioje aplinkoje, jos tapyba yra lyriška ir sudvasinta. Įvairių spalvinių derinių ir spalvų tonų stačiakampiai sukuria žemėlapio vaizdą, besikeičiančių žemės lopinėlių ir bundančio pavasario emociją, darbų paviršiai atrodo šiurkštūs lyg netyčia aptaškyti įvairių spalvų dažų dėmėmis.

Meną suprasti ir aprašyti nėra taip paprasta... Reikia jį pamatyti, pajausti, išgirsti, užuosti spalvų kvapą pačiam...

Eitvydė PRANEVIČIENĖ