Paskelbtas Renginiai

Žygis senuoju pašto keliu nenugrimzdo užmarštin

Trečiadienis, 05 April 2017 10:10 Parašė 

Jonaviečiai gerai prisimena prieš beveik trejus metus vykusį žygį senuoju pašto keliu, kurio metu žirgų traukiamos pašto karietos stabtelėjo ir Jonavoje. Tądien senasis paštas ir vėl atgijo, čia buvo priimamos miestiečių siuntos, kurios pašto karietomis buvo gabenamos toliau – Kauno link. Žygeiviai su žemaitukais kinkytais diližanais sukorė beveik 1000 km kelią, o visi jų užfiksuoti įspūdžiai neseniai pasirodė didžiulio fotoalbumo formatu. Jonava tapo vienu pirmųjų miestų, kurio gyventojams pristatytas šis leidinys.

Į senojoje pašto stotyje įsikūrusį Krašto muziejų po neilgos pertraukos vėl grįžo keliautojai – žygio organizatorius Gintautas Babravičius ir fotoalbumo autorius, fotografas ir žurnalistas Gintaras Kaltenis. Kartu su jais apsilankė ir žinomas kraštotyrininkas, profesorius, senosios kultūros tyrinėtojas Libertas Klimka. Profesorius albumo pristatymą pradėjo primindamas apie žirgo svarbą mūsų kultūroje. Tai galima aiškiai pamatyti pradedant nuo vaikiškų žaisliukų, žirgelio formos švilpynių, lazdų su drožtomis žirgo galvomis, baigiant kariniais žirgais, kuriais nuo seno buvo ginama Lietuva. Ne veltui žirgas atsidūrė ir mūsų herbe. Profesoriaus manymu, Vytis – vienas archajiškiausių, o kartu ir gražiausių herbų Europoje. Taip pat reikia nepamiršti, kad mes turime vieną seniausių Europoje žirgų veislę – lietuviškus žemaitukus.

2014 m. vykusios kelionės pašto karietomis vadovas G. Babravičius – tikrai nėra naujokas kelionių organizavimo srityje. Savo klajones po pasaulį jis pradėjo prieš kelias dešimtis metų, aplankė Šiaurės Afriką, Baikalą, nuo civilizacijos nutolusią Tunguskos katastrofos vietą, o vėliau su savo suburta organizacija pradėjo vykdyti Lietuvos istoriją įprasminančias misijas. 2005 m. surengė žygį į Peru ir Boliviją, skirtą Matui Šalčiui – turbūt garsiausiam Lietuvos keliautojui, pirmajam apvažiavusiam visą Žemės rutulį ir parašiusiam ne vieną knygą apie savo keliones, – atminti. Vėliau su istorine misija vyko į Islandiją padėkoti islandams, kurie buvo pirmieji, pripažinę mūsų nepriklausomybę.

Daugiausiai žiniasklaidos dėmesio susilaukė 2000 km kelionė žirgais iki Juodosios jūros per didžiausią kada nors lietuvių valdytą teritoriją. „Taip, pasiekus Juodąją jūrą, žirgai tikrai gėrė jos vandenį ir gana godžiai“, – visas dvejones paneigė keliautojas. Į Juodąją jūrą įteka dvi upės, tad vanduo pakrantėje panašus į mūsų Kuršių marių vandenį.

Po sėkmingo pirmojo istorinio žygio 2014 m. žygeiviai pasiryžo šiam, Jonavą kertančio pašto kelio išbandymui. „Patys konstravome keturkinkes karietas. Užtruko ir žirgus paruošti – buvo kinkomi stambieji žemaitukai, kurie taip pat yra lietuviška veislė, tik išveista jau gerokai vėliau. Reikėjo juos sukomplektuoti, suvaldyti, kad jie visą kelią tvarkingai trauktų keturkinkius vežimus, – kelionės vadovas dalijosi prisiminimais. – Šis žygis visai kitoks – buvo viskas suplanuota ir išbandyta, skirtingai nei jojant iki Juodosios jūros, kai nežinojom, ar apskritai pasieksime Ukrainą. Žygis buvo kaip viena saulėta diena – gyvenome geriausiose kaimo turizmo sodybose, dvaruose. Ankstesniame žygyje daugiausia naktų teko leisti palapinėse“.

Pakelės miesteliuose pašto karietos būdavo labai gražiai sutinkamos, vykdavo teatralizuoti priėmimai. Žygeiviai stengėsi atlikti ir socialines misijas – pavėžinti vaikus, suteikti jiems galimybę susipažinti su žirgais ir su jų miesto istorija. Lenkai ir latviai irgi ne mažiau šiltai sutiko keliautojus, Lenkijoje žygeivius pasitiko ir ulonų pulkai.

G. Babravičius juokauja, kad būtent Jonava daugiausiai „problemų“ pridarė – čia esančioje pašto stotyje buvo įrengtas tikras pašto skyrius, į kurį minia jonaviečių atvyko su savo laiškais ir siuntomis, jas, kaip kadaise, teko gabenti į kitą stotelę – Kauną.

Ankstesnėje kelionėje dalyvavęs kaip raitelis, fotoalbumo autorius šioje kelionėje atliko visai kitas užduotis, nes kaip jis pats sakė, „raitelis nuo važnyčiotojo skiriasi taip, kaip irkluotojas nuo buriuotojo“. Fotoalbume – ne tik nuotraukos – čia aprašyta, ką patyrė žygio dalyviai, ką matė pakeliui, pasakojimas paįvairintas ir istoriniais faktais, išsamiai pristatomi lankyti miestai. Albume atsidūrė ir istorinė medžiaga, pasakojimai apie žirgus, Onorė de Balzako laiškai mylimajai, siųsti iš lietuviškų pašto stočių. Leidinys sveria beveik 2 kg. „Daugiausiai svorio sudaro mano sunkios mintys ir pikseliai“, – juokavo G. Kaltenis. Kaip sunkiausią su leidyba susijusį darbą jis įvardijo nuotraukų atrinkimą – po žygio jų buvo net 12 tūkst.

Grįžtant prie senojo pašto kelio istorijos, būtina prisiminti, kuo jis buvo toks reikšmingas Jonavai. Būtent per čia keliaudavo svarbiausios pašto siuntos iš tuometinės Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo į Varšuvą – miestą, kuris buvo tarsi vartai į Vakarų Europą. XIX a. IV dešimtmetyje tiestas kelias oficialiai atidarytas 1846 m. Šiam įvykiui atminti Zarasuose netgi buvo pastatytas paminklas, kurio išlikusias dalis galima dar pamatyti Zarasų krašto muziejuje. Šiuo keliu vyko daug žymių žmonių, tarp jų tuometinis caras ir žymus prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas.

Jonavos pašto stotis buvo trečiosios kategorijos – čia laikyta iki 48 žirgų, kuriuos keliautojai pasikeisdavo ir vykdavo toliau. Stotyje galėdavo pailsėti ir patys keliautojai, čia būdavo paskirstomos siuntos į kitus punktus, prireikus tvarkomi vežimai. Visame daugiau kaip 1000 km apimančiame kelyje kas 10 km būdavo išdėstyti panašios stilistikos maži namukai – vieną iš jų galime pamatyti ir Jonavoje, kitapus Neries, vos pervažiavę tiltą. Vienuose namukuose apsistodavo kelio darbininkai, nuolat prižiūrintys traktą, o kituose – kariškiai. Reikia prisiminti, kad tai buvo neramūs laikai, o pašto keliu vykdavo svarbios siuntos, tarp jų – ir pinigai, važiuodavo turtingi ponai, didikai.

Žygeiviai pasidžiaugė, kad būtent Lietuvoje geriausiai yra išlikusios senosios pašto stotys – Rusijoje jų beveik nelikę, o Latvijoje ir Lenkijoje nykstančios, nesaugomos, daugelis apleistų ar pritaikytos visai kitai veiklai. Lietuvoje daugumoje jų įsikūrę muziejai ar kitos kultūros įstaigos. Žygio metu buvo aktyviai bendradarbiaujama su policija, o pareigūnai labai geranoriškai sutikdavo žygeivius palydėti, prižiūrėti saugumą kelyje. Žygis buvo sudėtingas, keliautojai stengėsi tausoti ir žirgus, kurių dalis buvo keičiama.

Renata Kilinskaitė

Web Analytics