Praėjusią savaitę Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Abraomas Kulvietis – Europos Reformacijos ir raštijos pradininkas LDK“. Renginyje dalyvavęs Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios pastorius Giedrius Ažukas trumpai supažindino su Reformacijos judėjimu. Apie A. Kulvietį šiltai, paprastai, tačiau įtaigiai kalbėjo pranešėjas – istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas doc. dr. Deimantas Karvelis, Jonavoje baigęs tuometę I vidurinę mokyklą.
Kas gi buvo tas A. Kulvietis iš Kulvos? Ar galima kažką naujo pasakyti apie jį? Pranešėjas suintrigavo klausytojus, pažadėjęs pacituoti vieną neskelbtą dokumentą. Pateikiamas sutrumpintas D. Karvelio pasakojimas apie A. Kulviečio veiklą.
Kada gimė A. Kulvietis? Niekas tiksliai to nežino. Ant paminklo parašyti 1510 m., o mokslinėje literatūroje tai įvairuoja iki 1512 m. Mokslininkai, kai nėra tiksliai žinoma žymaus veikėjo gimimo data, bando nustatyti pagal metus, kada jis pirmąkart įstojo į universitetą. Todėl pagal metus, kai jis įstojo į Krokuvos universitetą galima teigti, kad A. Kulvietis gimė 1512 m. D. Karvelis akcentavo, kad „kalbame apie žmogų, kuris šioje žemėje praleido labai nedaug – mirė Kristaus amžiaus, 33 m. Per savo gyvenimą nesutiko savo žemiškos meilės, nesukūrė šeimos“.
A. Kulvietis gimė smulkių bajorų šeimoje. Galbūt nieko nebūtume apie jį ir žinoję, jei jis nebūtų norėjęs siekti mokslo. A. Kulvietis praėjo griežtą tėvų auklėjimo mokyklą. Jam likimo buvo užprogramuota būti bajoru, t. y. turtėti, stengtis įsigyti kuo daugiau žemių ir siekti politiko ar karvedžio karjeros. Tėvai jo visiškai neskatino mokytis. A. Kulviečio draugas Johanas Hopijus rašė: „Abraomo tėvai nesuprato išsilavinimo naudos.“ Kalbame apie epochą, kai pirmąkart net ir Europoje buvo suvokta, kad viena didžiausių žmogaus gyvenimo vertybių, vienas didžiausių potencialų glūdi dviejose matricose – prote ir širdyje. A. Kulviečio niekas nestūmė į mokslus, tačiau jo amžininkai, kurie yra palikę kažkokių žinių apie jį, kalba apie paklaikusį jo norą mokytis. A. Kulvietis pasirinko netipišką bajoro kelią – jis pasišventė studijoms. Kalbame apie žmogų, kurį galima laikyti pirmuoju Lietuvos intelektualu, inteligentu, Renesanso žmogumi. Toks jis buvo – skaitė tik geriausias knygas, studijavo tik geriausiuose Europos universitetuose (Krokuvos, Liuveno, Leipcigo, Vitenbergo, Sienos). J. Hopijus rašė: „Liuveno universitete A. Kulvietis hebrajų, graikų ir lotynų kalbas išmoko ne blogiau nei savo motinos kalbą.“
Grįžusį į Lietuvą A. Kulvietį globojo Lietuvos kancleris Albrechtas Goštautas, kuris siūlė finansavimą ir norėjo, kad šis studijuotų mediciną, o baigęs mokslus būtų Goštauto dvaro gydytoju. A. Kulvietis atsisakė šio pasiūlymo. Dainora Pociūtė teigia, kad „A. Kulvietį galima laikyti pirmąja Lietuvos sąžine“. Tai jo tekstuose atsiranda žodis „sąžinė“. A. Kulvietis, kaip ir Martynas Liuteris, darė tai, ką daro iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti. Jis nepaėmė Lietuvos kanclerio A. Goštauto pinigų, tačiau priėmė Prūsijos kunigaikščio Albrechto paramą ir išvyko studijuoti į Leipcigą, vėliau – į Vitenbergą, kur tuomet dirbo M. Liuteris. A. Kulvietis – pirmasis lietuvis, pasirinkęs studijas draudžiamame universitete. Jis buvo pirmasis Lietuvos disidentas, pats save vadinęs pirmuoju tremtiniu, galima sakyti, buvo pirmasis pabėgėlis iš Lietuvos. 1539 m. antras Vokietijos liuteronas Filypas Melanktonas rašė A. Goštautui laišką apie A. Kulvietį. Laiškas lotynų kalba, jis saugomas Vokietijoje. Tai šis laiškas, kuris niekur nebuvo skelbtas. Laiške Vokietijos Reformacijos legenda suvokė, į kokią Lietuvą grįžta A. Kulvietis. Jis rašė: „Abraomas man skundėsi, kad Lietuvoje jo laukia persekiojimas.“ F. Melanktonas prašė A. Goštauto, kad šis saugotų ir globotų „šitą mokslingą ir gerą bei dorą vyrą, nes jis ateityje gali tapti tėvynės pažiba“. Tuokart į Lietuvą A. Kulvietis negrįžo, bet išvyko į Sienos universitetą, ten studijavo teisę ir apsigynė daktaro laipsnį. Jis yra pirmas lietuvis, apsigynęs šį laipsnį užsienyje. 1541 m. A. Kulvietis grįžo į Lietuvą, trumpam užsuko į Kulvą ir atvyko į LDK sostinę Vilnių. Jis pradėjo lankytis pas karalienę Boną Sforzą ir šv. Onos bažnyčioje sakė pamokslus. Tačiau A. Kulvietis dėstė protestantiškas tiesas. Tai papiktino vyskupą, kuris uždraudė A. Kulviečiui pamokslauti. Karalienė Bona rašė, kad A. Kulvietis „pradėjo lankytis pas ją dažnai, sutelkė aplink save daug žmonių ir kalbėjo tai, ko tuo metu nebuvo galima kalbėti. Aš jį įspėjau taip nesielgti“. A. Kulvietis ėmėsi kito svarbaus darbo – su karalienės Bonos leidimu įkūrė pirmąją kolegiją Vilniuje, kuri buvo labai aukšto lygio, joje studijavo bajorų vaikai. Tačiau ši mokykla veikė tik vienerius metus, nes buvo uždrausta. A. Kulvietis iš karalienės Bonos gavo laiškutį, kuriame buvo raginamas kuo greičiau bėgti iš Lietuvos, nes jam gresia mirties bausmė. Tuomet jis buvo atskirtas nuo katalikų bažnyčios ir tapo religiniu pabėgėliu – emigravo į Prūsiją, į Karaliaučių, kur jo laukė kunigaikštis Albrechtas. Po jo pasitraukimo iš Lietuvos A. Kulviečio mama buvo uždaryta į kalėjimą. 1543 m. jis parašė atvirą laišką karalienei Bonai. Tai pats ilgiausias tekstas, kuris išliko po jo mirties. Laiške rašė apie buvimą Vilniuje ir kodėl jis buvo priverstas pabėgti iš Lietuvos, apie tai, kaip buvo uždaryta mokykla ir už mokslą kai kurie net nesusimokėjo, tačiau čia pat A. Kulvietis rašė: „Bet ne finansinis nuostolis man svarbus, bet už mano triūsą parodytas nedėkingumas.“ Tai pirmasis lietuvis, kuris viešai išpažino savo įsitikinimus. Jis pakankamai aštriai kalbėjo apie katalikų bažnyčią. A. Kulvietis nepiktžodžiavo, nevartojo jokių negražių žodžių bažnyčios atžvilgiu. Jis neįžeidinėjo kitaip mąstančių: „Yra daug Jūsų pavaldinių, puikiai išsimokslinusių, baigusių mokslus Vokietijoje, bet mano likimo įbauginti, jie pasiliko Vokietijoje. O Prūsijos kunigaikštis kuria Karaliaučiaus universitetą ir kviečia mane tapti jo rektoriumi, bet, maloningiausioji pone, kaip skaudu mums visiems, kad trokšdami dirbti saviesiems, dabar turime dirbti svetimiesiems. Bet, jei Jūsų Viešpatystėje neatsiras man vietos, šį kvietimą aš priimsiu.“ Joks istorikas nėra suradęs žinių, kad karalienė Bona būtų atsakiusi į A. Kulviečio laišką, tačiau ji šį laišką tikrai gavo. A. Kulvietis iki paskutinės minutės norėjo grįžti į Lietuvą.
Reformacijos judėjimas pirmąkart į Europą atnešė tolerancijos ir laisvo žmogaus apsisprendimo suvokimą. Karaliaučiuje kunigaikštis Albrechtas įsteigė universitetą ir paskyrė A. Kulvietį jo vadovu. Jis Karaliaučiuje buvo vertinamas, tačiau kaip rašė jo draugas J. Hopijus „A. Kulvietį traukė į Lietuvą tėvynės meilė ir meilė motinai“. Motiną, su karalienės Bonos pagalba, pavyko išlaisvinti iš kalėjimo.
A. Kulvietis 1545 m. trumpam grįžo į Lietuvą. Buvo galvojama, kad jis grįžo į Lietuvą dėl savo motinos. Tačiau motina po sūnaus mirties parašė kunigaikščiui Albrechtui, kad „tik grįžęs į Lietuvą, jis iš karto vyko į Vilnių padėti ten keliems lietuviams ginčytis tikėjimo klausimais su vietiniais“. Tai – pirmasis tikėjimo disputas LDK. Grįžęs iš Vilniaus A. Kulvietis tragiškai ir netikėtai mirė Kulvoje. Apie A. Kulviečio mirtį yra kilę daug sąmokslo teorijų. Viena iš jų, kad jis buvo nunuodytas. Tačiau jo draugas J. Hopijus rašė, kad, „važiuodamas į Lietuvą, A. Kulvietis jau sirgo, turėjo kažkokią ligą krūtinėje“. Kaip įstabiai A. Kulvietis gyveno, taip ir mirė įstabiai. Jis sukvietė visus dvaro tarnus ir išsakė dvi valias: palaidoti vienoje iš Kulvos kalvų ir kad jam būtų sugiedota giesmė „Pagarbints būki ir pačestavotas“. Tai paties A. Kulviečio lietuviškai parašytas psalmės vertimas, kuris pateko į M. Mažvydo pirmąją lietuvišką knygą.
D. Karvelis pabaigoje akcentavo, kad didžiausia Lietuvoje biblioteka buvo A. Kulviečio.
Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios bendruomenės nariai paįvairino renginį: Linas Kučinskas giedojo giesmes, o Jolanta Miščiukienė skaitė ištrauką iš M. Mažvydo „Katekizmo“.
Rimantė TARASEVIČIENĖ
Danutės Kasparavičienės nuotr.
