Į renginius pirmiausia atskuba tie, kuriems tų renginių reikia. Praėjusį penktadienį Viešosios bibliotekos darbuotojos tik kraipė galvas, išvydusios, likus dešimčiai minučių iki susitikimo su poetu, eseistu ir vertėju Kęstučiu Navaku pradžios, tik penkis žmones. Vis dėlto netrukus situacija pasitaisė: skaityklon įžengė keli vietos literatai, viena mokytoja, keturi žurnalistai ir saujelė bibliotekininkų.
Netrukus pasirodė ir svečias iš Kauno. „Sveika, Jonava!“ – draugiškai pamojo, ir, atrodo, lengviau pasidarė – renginys įvyks. Užsimegs, ko gero, ir pokalbis, nes skaitykloje atsirado žmonių, kurie daugiau nei prieš dvidešimt metų taip pat dalyvavo susitikime su būsimuoju „Poezijos pavasario“ laureatu, kiti prisiminė, kaip prieš gerus metus garbus svečias čia pat pristatė naują savo eilėraščių knygą.
Dabar jis – ką tik pasirodžiusio romano „Vyno kopija“, pretenduojančio į Metų knygą, autorius, dviejų meilės laiškų ir eilėraščių rinkinių, skirtų savo virtualiai draugei, vardu Lorelei, kūrėjas. Priminsime, kad Lorelei – ne mūsų svečio vaizduotėje susikurtas personažas, o legendinė dešiniajame Reino krante klaidžiojančių jūreivių tykanti sirena, užburianti juos savo dainų aidu ir nukreipianti laivus ant rifų. XIX a. žymus vokiečių romantikas Heinrichas Heinė sukūrė nuostabų eilėraštį, skirtą dabar ant skardžio suakmenėjusiai Lorelei, tad nieko nuostabaus, kad ir mūsų poetas, baigęs germanistikos studijas, dar kartą įprasmino primirštą legendą.
Tačiau grįžkime į renginį. „Kas tas paslaptingas K su tašku?“ – provokavo svečią renginio moderatorius literatūrologas Ramūnas Čičelis. „Tai gali būti visi Kęstučiai, čionai užsukusieji, gali būti ir mano katinas“, – rezgė intrigą ir pats poetas. Tas katinas, primenąs savo prototipą iš M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“, pasirodo, gali tapti ir vienišaujančio poeto įkvėpėju. Kai šeimininkas lyg koks Puntukas užmiega, švelniakailis ropščiasi ant jo pilvo ir tampa savotiška sapnuojamo puslapio išnaša. Taigi tie, kas skaito Kęstučio kūrinius, turėtų būti dėkingi ir keturkojui bendraautoriui.
Jonaviečiai šį kartą nesnaudė ir griebė už skverno poetą profesionalą: kodėl, girdi, jo tekstuose tiek daug intertekstų, įvairių kultūrinių nukrypimų, tarptautinių žodžių, pagaliau kodėl jis save vadina nuotykių ieškotoju, argi tai – rimta? „Matote, aš gyvenu ne „Maximoje“, o savo susikurtoje aplinkoje ir ieškau vidinio gyvenimo nuotykių, kurie galbūt tarnaus ne vienam mano puslapiui“, – gynėsi svečias, primindamas smalsuoliams, kad meninė kūryba – ne malkų skaldymas ar gyvenimas pagal kažkokius kanonus, pagal planą. Pagaliau vienai skaitytojai pasidomėjus, kas, įdomu, po daugelio metų skaitys šiuolaikinius poetus, patį Kęstutį, kuriems galams apskritai reikalinga tokia literatūra, kaunietis akimirkai susimąstė ir atsakė: „O Homerą skaityti lengva?“
Susitikimas baigėsi skaniu arbatos pasriubčiojimu, tačiau į diskusijas su menininku niekas jau nesivėlė. O ir kam veltis, jei, atvirai pasakius, niekas ir neskaitė nei tų 50 ar 60 meilės eilėraščių, skirtų Lorelei, nei „Vyno kopijos“, išskyrus patį moderatorių. Vis dėlto kitą dieną labiausiai suintriguotieji kauniečio kūryba pravėrė mūsų knygynus, tikėdamiesi įsigyti puikių dovanų, pavyzdžiui, Valentino dienos proga, deja, nieko nerado. Tik „Jonavos knygoje“ puikavosi į knygų penketuką pretenduojanti „Vyno kopija“. Gaila. Palauksime, kol atveš.
Gabrielė VAITKUTĖ
