Nuo pat ankstaus sausio 13-osios ryto languose degusios žvakutės mums priminė tą lemtingąją naktį žuvusius už Lietuvos laisvę. Dar kartą prisiminėme, kam turime būti dėkingi už Nepriklausomybę ir kaip ji buvo iškovota. Jonavos krašto muziejuje vykusiame minėjimo renginyje atsargos majoras A. Daugirdas atskleidė, kaip tuo metu iš tiesų vyko krašto gynyba, paneigdamas klaidingus gandus, kad mūsų laisvė atgauta atsitiktinumo dėka.

Muziejuje paminėti žuvusieji už laisvę

14 žmonių tą kruviną naktį paaukojo savo gyvybę vardan Lietuvos laisvės. Kiekvieną iš jų mums priminė R. Samulevičiaus progimnazijos moksleiviai jų atminimui skirtoje literatūrinėje kompozicijoje; priminė, už ką jie tą naktį kovojo ir kokiais idealais nešini ėjo prie televizijos bokšto... ir niekada nebegrįžo tam, kad mes šiandien džiaugtumėmės svarbiausia vertybe – laisve. Visų tomis dienomis nepabūgusių sovietų agresijos lietuvių atminimui skambėjo ir tremtinių choro "Viltis" bei jaunųjų skautų dainos.

1991-ųjų metų jaunoji karta neprisimena – jiems tai yra tik istorijos faktas. Vyresnieji, išgyvenę to meto įvykius taip pat linkę juos prisiminti per savo emocinę prizmę, tad ne visi žino, kas tuo metu vyko ir kokia buvo reali politinė situacija buvo susiklosčiusi. Apie visa tai susirinkusiesiems išsamiai papasakojo tomis lemtingomis dienomis pačiame įvykių sūkuryje atsidūręs atsargos majoras Albertas Daugirdas. Taigi, kaip vyko svarbiausios Lietuvos laisvę garantuojančios savivaldos institucijos - Aukščiausios tarybos - gynyba ir kokia buvo užsienio šalių reakcija į šį mūsų laisvės troškimą bei sovietų bandymus užgniaužti taikų pasipriešinimą okupantams?

Būtent šie šaliai lemtingi įvykiai, prasidėję jau sausio 8-ąją, paskatino tuometinį istorijos studentą A. Daugirdą pasukti kitu – krašto gynybos keliu. „Šiuose įvykiuose tiesiog negalėjai nedalyvauti – mitingai vyko už M. Mažvydo viešosios bibliotekos langų. Reikėjo apsispręsti, ką daryti – vykdyti savo kaip studento pareigą ir ruoštis istorijos egzaminams ar dalyvauti čia pat šiuo momentu vykstančiuose istoriniuose įvykiuose“ - prisimena atsargos majoras, vienas iš savanorių kariuomenės kūrėjų, paaukojęs 20 metų krašto gynybai, pradedant 1991-ųjų įvykiais.

Kovoti už laisvę ar slėptis?

Prisimenant bemieges paras prie Aukščiausios tarybos rūmų ar kruviną sausio 13-osios naktį ir dabar nukrato šiurpas – tai buvo ilgos nežinios ir baimės valandos, milžiniškas išbandymas mūsų tautai. Žinant, kad fiziškai mes esame per silpni priešintis beribiai sovietų karinei galiai, svarbiausia buvo atlaikyti psichologinį okupantų spaudimą. „Sausio 13-oji yra idealus pasiaukojimo pavyzdys. Mums nebuvo jokių realių šansų atsilaikyti prieš visą sovietų karinę galią ir jų represines struktūras. Juos galėjo juos sustabdyti ne fizinė, o kita jėga – žmonių dvasinis pasiryžimas.“ Iki šiol yra priešiškų jėgų teigiančių, kad krašto gynyba lemtingomis sausio dienomis buvo chaotiška, o susirinkę žmonės pastoviniavo tai prie televizijos bokšto, tai prie rūmų, neturėdami jokios aiškios gynybos strategijos. Majoras A. Daugirdas šiuos mitus paneigė, atskleisdamas, kaip subtiliai ir planingai iš tiesų vyko pasipriešinimas sovietų okupantams.

Tam, kad plačiau suvokti kontekstą, būtina prisiminti ir šių įvykių priešistorę. Grasinimai Lietuvai prasidėjo iš karto po tiesiogiai transliuoto Nepriklausomybės akto paskelbimo, 1990 kovo 11-ąją. Tada neatsitiktinai visoje Lietuvoje dingo elektra, vėliau prisidėjo du mėnesius trukusi ekonominė blokada. Ultimatumai, kariuomenės įvedimas, prievartinis jaunuolių ėmimas į sovietinę kariuomenę. Taip buvo siekiama įbauginti žmones. Ir tai tikrai suveikė, nes žmonės buvo taip įbauginti sovietų vykdytų represijų, kad bijojo patikėti, jog prasideda kažkoks naujas, visiškai kitoms etapas. Vos paskelbus nepriklausomybę reikėjo apsispręsti, kaip ją ginsime ir kokios pozicijos laikysimės karinių konfliktų atžvilgiu – kovosime, ar stengsimės išlikti neutralūs.

Sausio 10 dieną buvo paskelbtas Gorbačiovo ultimatumas nutraukti neteisėtą Aukščiausiosios Tarybos veiklą, jau kitą dieną prasideda valdžios objektų užėmimas visoje Lietuvoje. Tai buvo ir visos tautos ir kiekvieno asmeninis pasirinkimas – eiti ginti savo valstybės ar pasiduoti baimei. Ne visi ėjo, buvo dalis žmonių, kurie pasitraukė. Pasislėpę nuošaliose vietose laukė, kol Lietuva bus laisva. Visi kiti masiškai vyko į Vilnių ginti strategiškai svarbių objektų arba budėjo prie tokių savo miestuose ir miesteliuose. Visgi atsirado ir kolaborantų, perėjusių į okupantų pusę.

Kruopščiai parengtas krašto gynybos planas

Tai kas vyko prie strategiškai svarbių institucijų buvo tik maža dalis viso mūsų kelio į laisvę lemtingomis 1991 metų sausio dienomis. Pirmiausiai, didelis dėmesys buvo sutelktas į informacijos valdymą. Žmonės iš visų Lietuvos kampelių nuolat informuodavo Aukščiausiąją Tarybą apie tai, kas vyksta – telefonu, pėsčiomis žmonės perduodavo informaciją, apie tai, kur pamatė kariškius, kaip jie pasiruošę, kur išsidėstę. Todėl Aukščiausioji taryba žinojo viską, informacija buvo gaunama iš paprastų civilių. Tai padėjo strategiškai sudėlioti gynybos planą, o pasipriešinimas sovietams nebuvo aklas, kaip dažnai mėgstama pabrėžti kalbant apie šiuos įvykius.

Sovietiniai kariai, perėję į Lietuvos pusę, slaptą klausydavosi kariškių radio ryšio, atskleidė jų planus. Aukščiausios tarybos apsaugos skyrius su išeivijos lietuvių įsigytomis radio stotelėmis sugebėjo įsiterpti į KGB radio dažnius, sausio 13-ąją visas Vilnius buvo užblokuotas ir niekas negalėjo susišnekėti nei radio nei telefono pagalba. Maskva buvo visiškai atribota ir negalėjo koordinuoti čia esančių karinių dalinių veiksmų. Lietuva turėjo savo slaptus agentus, kurie buvo visur – Televizijos bokšte, Šiaurės miestelyje, stebėjo priešiškus karinius dalinius iš visur – iš gatvės, savo butų, balkonų, laiptinių. Prie šių veiksmų prisidėjo visi – nuo mažiausių vaikų iki senjorų.

Taip pat buvo analizuojama užsienio žiniasklaida, reikėjo suspėti iškovoti laisvę ir informuoti pasaulį apie čia vykstančius dalykus, kol nekilo didesni, pasaulinės reikšmės kariniai konfliktai pasaulyje. Buvo bebręstantis Persijos įlankos karas ir visi gerai žinojo, kad jam prasidėjus viso pasaulio dėmesys bus nukreiptas būtent į šį tašką. Reikėjo suskubti pasaulį informuoti, kad ir čia vyksta svarbūs įvykiai.

Vos nepakartotas garsusis „Pilėnų“ scenarijus

Ginkluotas pasipriešinimas agresoriui vyko tik prie Aukščiausiosios tarybos rūmų. Tuo metu jau buvo priimti įstatymai, sudaryta ginkluotos gynybos strategija. Aukščiausioji taryba buvo vienintelė institucija, kurią buvo galima ginti visomis įmanomomis priemonėmis; visur kitur leistas tik taikus pasipriešinimas. Aplink aukščiausiosios tarybos rūmus buvo strategiškai išdėliotos kliūtys, barikados, o 2000 gynėjų saugojo pastatą iš vidaus. Pastato rūsyje įkurtą šaudykla ir ginklų saugyklos. Gynyba buvo improvizuota neįtikėtinais būdais, panaudotos visos po ranka pasitaikiusios priemonės.

Tam tikros strategiškai svarbios vietos buvo minuojamos tam, kad priešui padarytų kuo daugiau žalos, tiltai buvo užversti gruntu, barikadomis, kad negalėtų pravažiuoti jokia sunkioji technika. „Barikados buvo taip tvirtai ir nuosekliai įrengtos, kad net šiais laikais nepadarytų gėdos, ginant bet kokį miestą ar pastatą. Aukščiausios tarybos rūmuose buvo tiek sprogmenų ir benzino, kad šturmo atveju, buvo galima pakartoti istorinį „Pilėnų“ scenarijų. Beje, šis variantas taip pat buvo neatmetamas. Lygiai taip pat, nepasiduodami iki paskutinio priešinosi ir mūsų partizanai.“ – pasakojo apie to meto įvykius ir pagrindinės Lietuvos nepriklausomybę garantuojančios institucijos gynybą prisimena atsargos majoras, primindamas, kad ir dabar, aplink mus bręstant neramumams ne laikas atsipalaiduoti.

Tautą suvienijęs tikslas

Kaip prisimena daugiau kaip 20 metų Lietuvos karinėse struktūrose tarnavęs atsargos majoras A. Daugirdas, sausio įvykiai atskleidė didžiausią tautos vienybę, kovojant savo idealų vardan. Pilietinio pasipriešinimo idėja taip pat nebuvo spontaniška - šie gerai koordinuoti veiksmai buvo viena iš sudėtinių kovos dėl Lietuvos laisvės dalių. Išvakarėse per televiziją buvo parodytas filmas apie Gandį, atskleidžiantis, kaip galima pasipriešinti be smurto.

Tai, kas tuo metu vyko Vilniuje, buvo neįsivaizduojamas masinis susitelkimas, begalinis pilietiškumas. Iš visos Lietuvos buvo vežami maisto produktai laisvės gynėjams. „Atvažiuoja valstietis, atveža pilną bagažinę lašinių arba šviežios skerdienos ir sako „Čia jums, jums dabar reikia.“ Tiek lašinių per visą savo gyvenimą nesu matęs. Vilniečiai vežė šviežios sriubos katilus Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjams.“ Taip pat buvo nešamos iš namų visos priemonės rūmų gynybai, šilti rūbai kovotojams, suteikiamas apgyvendinimas atvykusiems iš toliau. Žymiausi to meto Lietuvos muzikantai, dainininkai neatlygintinai grojo laisvės gynėjams visą šį laiką, o sužinojus apie tragiškus įvykius prie televizijos bokšto, laisvės dainas pakeitė religinės giesmės. Valdžios institucijos, paštai, televizijos ir radio stotys buvo saugomos ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje – ir ten buvo susitelkę žmonės tam pačiam tikslui. Tuo metu iškovota laisvė – tai vertybė, kurios negalime pamiršti ir vardan kurios turėtume vėl susivienyti, vos to prireikus.

Renata Kilinskaitė