Etnokultūros pėdsakais: atradimai, praradimai, prisiminimai
Sunkėjant metų naštai, vis dažniau mintimis grįžtame į savo vaikystę, dar kartą prisimename, rodos, užkalbiname tuos, su kuriais jau nebesusitiksi. Prisiminimai – it tolyn pievomis nusidriekusių voratinklių siūlai, nublizginantys magiškus praeities ir dabarties raštus. Tos slaptingos pamiškės, neaprėpiamos, melioracijos dar nesudarkytos palaukės, nuošalių sodybų šuliniai su smėliu nubarstytais takais jų link, pakelėse parimę neįmantrūs kryžiai, statyti nežinia kam ir nežinia kada, vaiko vaizduotėje kūrė slaptingą, realiai dar nesuvokiamą erdvę, kurią galima buvo pagražinti, interpretuoti ar įkūnyti į visiškai čia svetimą, prisiskaitytų knygų, keistų pasakojimų prisodrintą pasaulį.