Karantino metu Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai nesėdi tarp keturių sienų, bet išleidžia mintis „pasiganyti“ po savo dvasines erdves. Gimsta eilėraščiai, randasi noras juos sudėlioti į knygas, suteikti malonumą tiems, kuriems poezija – tai pats maloniausias sapnas.
Pirmąją 2020–ųjų metų vasaros dieną prasideda pamėgtasis ir visų laukiamas „Skaitymo iššūkis“. Tai jau penktą kartą organizuojama interaktyvi akcija, kurios metu visi norintieji kviečiami įvykdyti penkias smagias skaitymo užduotis ir laimėti prizų. Šių metų šūkis – „Skaitymas mus jungia!“
Jau keli mėnesiai, kai dėl karantino nuščiuvo ir Jonavos kultūros centro salės, nedirba kasa, tačiau kultūrnešiai savo veiklos nesustabdo, bendrauja su renginių pasiilgusiais jonaviečiais ir puoselėja naujus sumanymus. O štai Meno galerijoje lankytojų laukia Eugenijaus Lugovojaus grafikos paroda „Laiko atspindžiai“.
Nuotolinis darbo pobūdis netrukdo Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklai ir toliau skinti laurus konkursuose – jos ugdytinių dalyvavimas I-ajame respublikiniame jaunųjų muzikantų konkurse „Muzika eta“ buvo ir gausus, ir rezultatyvus.
Iš visų amatų Lietuvos kaime svarbiausias buvo medžio apdirbimas. Tai lėmė gamtinės sąlygos. Tradicinę lietuvių liaudies kultūrą galima laikyti medžio kultūra: mediniai trobesiai, baldai, mediniai darbo įrankiai, žaislai. Dažnas valstietis, turėjęs varstotą, pameistraudavo ne tik sau, bet ir kaimynams.
Iš visų amatų Lietuvos kaime svarbiausias buvo medžio apdirbimas. Tai lėmė gamtinės sąlygos. Tradicinę lietuvių liaudies kultūrą galima laikyti medžio kultūra: mediniai trobesiai, baldai, mediniai darbo įrankiai, žaislai. Dažnas valstietis, turėjęs varstotą, pameistraudavo ne tik sau, bet ir kaimynams.
Gegužė – poezijos pavasarių mėnuo. Lietuvoje šis renginys vykdavo kiekvienais metais įvairiuose šalies kampeliuose. Šventės „Kai žiedlapiais sninga“, vėliau pavadintos „Pavasario valsu“, kasmet buvo rengiamos ir Jonavoje. 2020-ųjų pavasaris – išskirtinis, nes grėsminga koronaviruso pandemija, išplitusi po visą pasaulį, užkirto kelią susitikimams, bendravimui ir poezijos skaitymams.
XIX a. ir vėliau verpiama ir audžiama buvo per visą žiemą, daugiausia vakarais, ligi pat pavasario. Iki lauko darbų pradžios turėjo būti baigtas visas audimas, išrėžtas audeklas, išneštos iš pirkios staklės. Audimo mokymasis tradicinėje kultūroje prasidėdavo nuo juostų.
Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, daugelis žmonių palieka savo tėviškę, o savo lizdą susikuria kitame Lietuvos kampelyje. Taip atsitiko ir Onai Genovaitei Buržaitei-Novikienei (1928–2018). Moteris, gimusi ir augusi Pakruojo rajone, kelerius metus kentėjusi tremtyje, 1965-aisiais atsikraustė į Jonavą – čia dirbo, mylėjo, sukūrė šeimą, rašė eilėraščius. Pernai, praėjus metams po jos mirties, sesuo Zita Buržaitė-Vėžienė išleido atsiminimų knygą „Gyvenimas – mažytė akimirka“, į kurią sudėjo visą Onos Genovaitės kūrybą. Leidinio pristatymas buvo surengtas ne tik Pakruojyje, bet ir Jonavos viešojoje bibliotekoje.
