Jei nemėgstate lindėti užsidaręs tarp keturių kambario sienų ir esate linkęs linksmai leisti laiką su jus aplankiusiais svečiais erdvioje lauko palapinėje, arba didelėse patalpose sumanėte surengti kūrybinį ar dalykinį pasisėdėjimą su partneriais, tai tikrai yra sveikintina. Tačiau pasitaiko, kai netikėtai atvėsta orai, o susitikimo atšaukti jau nebeįmanoma, tada prireikia lauko šildytuvų, kurie lauko ar kitose erdvėse palaikytų normalią temperatūrą net ir žvarbiausiomis sąlygomis.

Senuose miestų parkuose, želdynuose ar pakelėse dažnai galime išvysti plačiai išsikėtojusius, išklypusiais kamienais kerėplas medžius – uosialapius klevus. Ši keista rūšis, nei tai klevas, nei tai uosis, itin paplitusi mūsų regione ir atrodo, mums įprasta bei dažnai sutinkama, o vis tik kadaise nebuvo tokia įprasta. Prieš daugelį metų tokių klevų nė su žiburiu nebūtum suradęs, tačiau kaip ir žmonės, gyvūnai ir augalai nuolat šiek tiek migruoja. Gamtai gyvenant savo ritmu, rūšys prisitaiko, susigyvena. Tačiau sparti  klimato kaita ir dabartinis žmonių kišimasis gamtai yra itin nepalankūs.

Ir ko gi man taip nesiseka gyvenime? Ko ta rupūžė – laimė vis apleidžia dalios kiemą, – Barbora sniaukroja, taškosi sūriu skystimu, – Tik sutinku dorą vyrą, atrodo, aistros liejasi per kraštus, protas tiktai padirbdina keturis sparnus, įsuka jausmus taip, širdis lyg malūnas, vėjo pagautas, ūžauja. Bet, tik praeis kokis pora – trejetą metelių ir kišk po velėna. Ir kuo gi tam Dievuliui nusikaltau? Rodos, šėriau kaip kokį bajorą, mylavau net visu glėbiu, o čia... dūdos pliast ir nugrojo.

Karštą vasaros dieną sėdėjau po raudonu tiltu, žvelgdamas į prieš mane atsivėrusią miesto panoramą. Mano akis lydėjo neįprastas įvykis - jonaviečio nardymas upe, o ausis nuolat užpildydavo pravažiuojančių mašinų sukeliami, į dunksėjimą panašūs, garsai, lyg būčiau pulsuojančio miesto širdyje. Vaizdo, kvapo ir garsų fone mintyse iškilo svarbus klausimas - koks yra jonaviečio santykis su upe?